Neanalizuok manęs (garsiai)
Apie teorijos pagundas ir technikos ribas
Tomas V. Kajokas
Šiame trumpame pranešime pabandysiu paanalizuoti analitikų ir terapeutų pagundą analizuoti ir baimę būti analizuojamais (garsiai). Tokiems svarstymams mane paskatino neseniai vykęs supervizijų seminaras, tiksliau – seminaro pabaigoje vykusi didžiojo grupė, bei aiškų analitinį kontekstą turintys paatviravimai.
LKŽ analizę apibrėžia kaip
„... mokslinio tyrimo metodą, daiktą ar reiškinį išskaidant į sudėtines dalis“
arba
„... kokios nors medžiagos sudėties ir ypatybių tyrimą“.
Istorija apie tai, kaip analitikai analizuoja vieni kitus, prasideda su pirmaisiais psichoanalizės žingsniais. Zigmundas Freudas kliovėsi savianalize ir ją rekomendavo pirmiesiems psichoanalizės bendraminčiams. Pirmieji PA pionieriai analizavo vieni kitus, nors pats Freudas yra atsisakęs jauniesiems kolegoms pateikti savo sapną papildančių asmeninių detalių.
Freudo suvadintoje Trečiadienių draugijoje analizės būdavo viešos, kaip ir įžvalgos, dažnai priminusios viešus kaltės išpažinimus bei atgailavimą. Nuorodos į pranešėjo asmenines neurozes buvo gana įprastu diskusijų argumentu. 1907 m. Stekel'is šitaip komentavo Wittel radikalų straipsnį: “...pranešėjas išprojektavo nepriimtinus savo paties neryškios isterijos bruožus į gana nekaltą žmonių grupę”. Kai Freudas suabejojo, ar verta publikuoti Gustavo Jungo pažiūras kritikuojantį „Totemą ir tabu“, slaptojo komiteto nariai tai interpretavo kaip Freudą klaidinančio jo paties išgyvento tėvažudiško kaltės jausmo išraišką (Lajus vs Edipas). Ferenzci pasiūlymu slaptojo komiteto nariai ėmėsi vieni kitų analizės, tikėdamiesi, jog tai padės rasti sutarimą. Netrukus visiškai atsitrauksiantis Gustavas Jungas priekaištavo Zigmundo Freudui, jog nenorįs būti laikomas žmogumi, kurio teorijos paaiškinamos jo neurotišku būdu.
1923 metais Maksas Eitingonas pasiūlė nuo 1926 metų standartu laikomą mokymo modelį: mokomoji terapija, teorijos studijos, superivizijos. Tačiau toks išsilavinimas negalėjo apsaugoti analitikų nuo tarpusavio analizės. Ar galėtų būti kitaip? Komentuodama plačiai žinomą Freudo posakį, jog „cigaras kartais tėra tik cigaras“, Betty Joseph pastebėjo, antra vertus, įėjusiam į Freudo visatą, cigaras niekuomet nebebus vien cigaras. Kitaip tariant, mūsų analitinis supratimas darosi nebeatsiejamas nuo analitinės galvosenos: analitiškais esame visur, net jei sąmoningai ir nesistengiame tokiais būti, ar gynybiškai stengiamės to išvengti.
Ar būtų įmanoma kalbėti apie Annos O (Bertos Pappenheim) analizę, neminint asmeninės Jozepho Breuerio istorijos? Ar įmanoma atsieti Gustavo Jungo teorinį požiūrį nuo tokių jo pacientų kaip Otto Grossas ir Sabinos Spielrein asmenybių? S.Freudas gana anksti pastebėjo, kad analitiko perkėlimas (ar kontraperkėlimas?) įtakoja tai, kaip jis suvokia ir interpretuoja teoriją, kaip supranta pacientą; visa tai kėlė abejones, ar psichoanalizė galėtų būti objektyviu mokslu? Todėl ilgą laiką kontraperkėlimas buvo laikomas profesionalui neleistinu jausmu, neabejotinai nurodančiu būtinybę analizuotis pakartotinai. Maža to, Ego psichologija aiškiai apibrėžė koks Ego laikytinas brandžiu. Pasak Judith Kantrowitz (1999), įvairiais aspektais tyrusiai psichoanalitikų bendruomenę, maždaug 1980 metais susiklostė supratimas, kokia turėtų būti taip vadinama brandi ir sveika psichika. Jeigu tai buvo terapijos siekinys, ar patiems analitikams galėjo būti taikomi mažesni reikalavimai? Švedų analitikas Jurgenas Reederis kalba apie profesinį bei institucinį psichoanalitinį Superego, sąlygojantį specifinį analitinį gynybiškumą. Gal tuo paaiškintina, kodėl pastaraisiais metais visame pasaulyje itin išpopuliarėjo vizituojančių kolegų paskaitos ir seminarai, kai tuo tarpu savieji tokio palaikymo sulaukia kur kas rečiau? Antropologė Claudia Fonseca (1982) neutralią abstinencinę psichoanalitikų laikyseną lygina su vyrišku pranašumu, apsaugančiu nuo galimybės jį interpetuoti. Maža to, ji taikliai pastebi, jog, nors psichoanalitikai pabrėžtinai vengia kalbėti apie nesančius asmenis, patys visiškai ramiai aptarinėja pacientus jiems nesant... Pasak Claudia Fonseca, kalbėjimasis apie trečiuosius asmenis, kitaip – dar apkalbos, yra visiškai natūralus ir neišvengiamas bet kurios visuomenės gyvensenos būdas. Kaip kitaip vertinti S.Freudo ar kitų psichoanalitikų gyvenimams skiriamas knygas, kuriuose per nauja analizuojami ne tik jų sapnai, bet ir laiškai, dienoraščiai, riktai? Psichoanalitikų gyvenimai analizuojami pasitelkus psichoanalizės teorijas ir metodus. Diagnostinis piktnaudžiavimas, psichopatizuojant neįtinkančius kolegas, pasak Jurgeno Reederio, beje, antrinančio Otto Kernbergui, per ilgus metus tapo institucine kovos priemone.
Paradoksalu, bet tikima, jog metodas, gelbstintis mūsų klientams, visiškai netinkama mums patiems, jei tik kalbama viešoje erdvėje. Psichoanalitinis supratimas sako, jog didžiausi pasąmoningi atsivėrimai yra nevalingi, t.y. mes nesąmoningai parodome ne tik tas savo savybes, kurias įžvelgėme ir su kuriomis bent jau apsipratome per savo terapiją, tačiau ir kitas, kurių galėjome nepastebėti.... ir dėl kurių viešo aptarimo galime pasijusti sumenkinti, pažeminti ar apjuokti... Tad esame atsidūrę keistoje situacijoje: negalime nemąstyti analitiškai, negirdėti kalbėtojo neįžvelgtų atsidengimų, ir tuo pačiu esame profesinio superego įpareigoti išvengti įžvalgų pagarsinimo. Būtent tokio pagarsinimo natūraliai ir baiminamasi, todėl daugumas komentarų atrodo bedančiai ir bekraujai, korektiški, nes savo ruožtu jie irgi gali tapti analitinės interpretracijos taikiniu – ir taip be galo, ir taip galo – intersubjektyviame ginče tapdami vieni kitų projekcinės identifikacijos atspindžiais, tačiau svarbiausia – prarasdami ginčo objektą.
W.Bionas beveik prieš pusę amžiaus karčiai pajuokavo, kad diskusijos draugijoje pavirto tuščia korektiškumo karikatūra.
Kartais su ilgesiu prisimenu pirmuosius Europos Psichoanalizės federacijos Rytų Europos komiteto organizuotus seminarus, dažniau vadintus vasaros mokyklomis. Mūsų mokytojai, žinomi psichoanalitikai, margai naujokų auditorijai pristatydavo savo analitinius atvejus ir skatindavo mus diskutuoti. Neretai auditorija imdavosi analizuoti paties analitiko darbą, ir ne tiek darbą, kiek patį analitiką. Kritikos nestokota, ir ir net ji būdavo paremta teoriniais samprotavimais, turinys būdavęs panašus: analitikas visiškai nesupratęs nei paciento, nei jo gyvenimo istorijos, nei sesijos medžiagos, nes tikroji tiesa esanti visiškai kitokia. Mūsų mokytojai nesuglumdavo, ir ramiai atsakydavo į klausimą, kuris, sekant mūsų sovietinio mokymosi patyrimu, turėjo baigtis gėdingu pažeminimu. Net ir tada, kai klausimas rodydavosi begėdiškai kvailas, ir mes, slapta kikendavome didžiuodamiesi savo sumanumu neišlįsti iš kanapių, mokytojai ne tik pagarbiai atsakydavo, o ir jų atsakymunose negalėjai įžiūrėti menkiausios ironijos. Kartais jie patys tarpusavyje sukryžiuodavo špagas – amerikiečiai, prancūzai ar kleinistai. Dabar suvokiu, kokį nepaprastą patyrimą jie mums dovanojo. Tai nebuvo manipuliacija, jie nuoširdžiai leido juos kritikuoti, ginčytis su jais, nesutikti, dalinosi savo įžvalgomis, o svarbiausia - nebijojo būti viešai analizuojamais. Nebuvau tarp tų drąsiausiųjų, bet dabar jaučiu dėkingumą ir tiems, kurie veržėsi kalbėti, kūrė dialogą, ir leido mums, pranašiai tylintiems, juos slapta analizuoti. Galiu tai idealizuoti, bet, deja, negaliu to lengvai pakartoti.
Reikia nemažai laiko, kad nei teorijos, nei technikos nebejaustum kaip galią suteikiančio pranašumo. Visgi, pasak Lacan'o, psichoanalitiko pozicija savaime suteikia tam tikro pranašumo, pažeidžiančio santykio simetriją. Pačioje psichoanalizėje santykio lygiavertiškumas reiškiasi ir tuo, kad pacientas analizuoja ir vertina analitiko darbą.
Bionas įžvelgė paralelę tarp grupinio proceso ir vieno žmogaus prote vykstančio polilogo. Kaip galėtume pažvelgti į draugiją, jei ją matytume kaip vieną asmenį, kitaip tariant - analizuojamu klientu būtų pati draugija, o draugijos susirinkimai – būtų prilyginti analitinei valandai?
Tektų apsvarstyti terapijos sąlygas: laiką, trukmę, dažnumą, užmokestį, įsipareigojimus. Taigi, kokia terapinė sėkmė garantuota pacientui, besilankančiam du kartus per metus? Na gerai, kartą per tris mėnesius, t.y. net keturis kartus per metus? Neatsakykite į šį klausimą. Kokia terapinė sėkmė tikėtina, jei tuos du kartus tenka kalbėti apie kontrakto atnaujinimą, apie kito susitikimo laiką, kontraktą, taisykles, etinius įsipareigojimus, vieną kitą buities klausimą, kainų pasikeitimus ir pan.? Beje, ką sakytumėte, jei pacientas nustotų lankytis? Na, ne visai nustotų, o tiesiog praleistų sesijas. Kokias tris - keturias per metus? Iš tų keturių? Ar galima interpretuoti, ar negalima?
Kartą turėjau analitinį pacientą, iškėlusį man sąlygą neversti jo lankytis, nors daugelį dalykų gyvenime jis buvo užmetęs dėl nelankymo, kuris, esą, buvęs jo protestu primestiems reikalavimams. Man buvo draudžiama bet kokiu būdu priminti, kad jis turėtų lankytis. Bet nedraudžiama priminti mokėjimo už praleistas sesijas. Visgi po septyniolikos paeiliui praleistų sesijų ėmiau abejoti, ar tai, kas vyksta yra terapija, ir ar noriu likti prie langelio rymančiu žmogumi? Ar turiu savyje tiek erdvės kito atstūmimui? Girdėjau juokais pasakojamą rimtą istoriją apie psichoanalitiką, kurio pacientas, atėjus analizės laikui, kelis metus nuolat atidėdavo psichoanalizės pradžią, nors mokėjo už visas nepanaudotas sesijas. Galų gale psichoanalitikas pats nutraukė šį procesą, kuris be tariamai malonios finansinės pusės turėjo kankinantį vienpusišką įpareigojimą laukti nelankančio paciento. Įsivaizduokite, kad jums tenka informuojantį mėnesius nesirodantį klientą apie tai, jog atostogausite tomis ir tomis dienomis atostogausite, tad susitikimai neįvyks (tarsi jie vyktų...)
Gerai žinoma psichoanalitinė įžvalga, jog nesantis žmogus labai pastebimas. Taigi, norėčiau kalbėti ne apie nedalyvaujantį pacientą, o apie save, matantį, girdintį, ir suprantantį jo nedalyvavimą. Kokia nauda iš mano galvojimo? Kaip nedalyvaujanti mano dalis įtakoja kitus mano sprendimus? Ar sakytumėte savo klientui, jog džiaugiatės pamatęs jį antrais metais, ir paragintumėte susimokėti už praleistas sesijas? O jei nedalyvaujantieji, perfrazavus didžiosios grupės patyrimą, yra tavo tėvai, bet kada galintys įžengti pro duris? Ar kiekvienas Edipas turėtų ištverti savo tėvą Lajų? Kokia Edipinės situacijos arba kartų kaitos alternatyva?
Koks techninis patarimas įmanomas? Ar būti kohutiškai kantriems, ar kernbergiškai reikliems, ar McWilliansiškai tiesmukiškiems? Ar įmanoma dirbti ignoruojant neigiamą perkėlimą? Paprastai tai baigiasi neigiama terapine reakcija. O gal kliautis ta dalyvaujančia dalimi? Dažninti sesijas, bent kelis kartus per mėnesį, brolių ir seserų grupėje išmokti atsiverti ir būti atviriems interpretacijoms. Viliuosi, kad Norman ir Salomonsson pasiūlyta intervizijų technika padeda rasti tokį ne tik intervizijų, bet ir savianalizės būdą. Vėlyvasis Bionas nemažai rašė apie laukines mintis – tikriausiai turėdamas galvoje tą egodistoninę pusę, kurios norėtume išsiginti... Jas galima prijaukinti, neužsipuolant – iš kur tu, kodėl tu, kas įsileido?
Interpretacija – tai ne tik savitas kūrinio atlikimas ar teksto aiškinimas, bet ir vertėjo, atlikėjo ar analitiko subjektyvumo išraiška. Mes neišvengsime ir neturėtume išvengti vieni kitų analizės. Gal net galėtume būti dėkingi vieni kitiems už įžvalgas.
Daugelį atsakymų ar perkainojimų išgyvename vienaip ar kitaip susidūrę su nepažįstama, netikėta savo dalimi. Daugelį atradimų padarome skatinami pacientų. Esame verčiami nuolatos perkainoti praeitį. Viliamės, kad išsiskyrimai bus lengvesni, nei vėliau tenka iškentėti. Ir nors paprastai nujaučiame savo pačių regresijos profilį (naudoju Airos Laine terminą), tačiau kai kurie akli taškai mus užgriūna kaip juodosios skylės.
Vienas senas psichoanalizės bičiulis kartą paatviravo, jog psichoanalizei ir psichoanalitikams labai stokoja dosnumo (generosity). Pamiršta, kad pokariu gyvavo nemažai nemokamų psichoanalizės klinikų; jog Freudas ilgus metus turėjo po du nemokančius psichoanalizės pacientus. Kalbu apie vienų dosnumą kitiems, apie gebėjimą dalintis, kuris neįmanomas, jei vieni kitų nematysime pakankamai dažnai, jei nesukursime minčiai laisvos erdvės, jei mažai dėmesio skirsime saviesiems – jų gebėjimui kurti, būti kitokiu nei tas nuobodžiaujantis vaikas, kuris nuolat tampo mamą už rankovės: ką daryti?
Jei neįsipareigosime vieni kitiems, liksime uždari ir nuobodūs, įkalinti pasąmoningos baimės sutapti su nenormaliais ar atrodyti nenormaliais.